Reikjavikas – labiausiai į šiaurę nutolusi pasaulio sostinė. Žiemą ten pasirodo Šiaurės pašvaistė, vasarą saulė nenusileidžia per naktį, dirba visi barai – naktinis gyvenimas baigiasi tik ryte. Neįtikėtini žuvų patiekalai parūpina energijos, o moderniojoje „Harpa“ koncertų salėje, sakykim, balandį rodoma roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“.
Islandijoje nėra turistų nutryptų vietų. Viskas čia it pirmąkart, tačiau faktas, kad visų geizerių, lavos laukų, visų karštųjų versmių ar ledkalnių pamatyti nepavyks. Vis dėlto Detifoso ar Seljalandsfoso krioklių, juodojo smėlio paplūdimių ar Jokulsaurlouno ežero praleisti nevalia. Vasarą rengiamos ekskursijos su gidu į Thrihnukagigur ugnikalnį – į jo kraterį nusileidžiama liftu.
Apie Žydrąją lagūną – milžinišką atvirą geoterminį baseiną, yra girdėję visi. Kai kas skundžiasi, kad jame nuolat mirksta tiek žmonių, jog jautiesi it pramogų parke per laimės valandas, tačiau turkio spalvos vanduo turi gydomųjų savybių, o vidutinė jo temperatūra visus metus – 37 laipsniai. Išbandyti reikia, o jei norisi privatumo – Mivatno ežero karštajame tvenkinyje mauduolių mažiau.
Įdomi detalė – islandai nemoka arba labai mažai moka už karštą vandenį ir šildymą, kadangi visas karštas vanduo į Reikjaviką tiekiamas iš geizerių.
Išsamiau teiraukitės agentūroje.